• Juozas Lukša Daumantas – Paskutinis mūšis

  
  

  Sėkmingai atlikęs misiją Lenkijo­je, J.Lukša grįžo vadovauti Birutės rinktinei, tačiau neilgam. 1947 metų gruodžio 15 dieną jis gauna VGPŠ įsakymą pasiruošti naujai kelionei į užsienį. Šį kartą jo kelias per Rytp­rūsius ir Lenkiją vedė kur kas toliau – į Švediją, Vakarų Vokietiją ir Pran­cūziją. <…> 1950-ųjų spalio trečiosios naktį J.Lukša su partizanais iš užsie­nio Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu parašiutais nu­sileido netoli Tauragės, kai prarado konteinerį su radijo stotimi ir kitais būtinais daiktais ir kokie sunkumai jų laukė kelyje į paskirties vietą – Kaz­lų Rūdos miškus. Prisiminki­me, kas tuomet Skirmanto slapy­vardžiu veikusį J.Lukšą vėl atvedė į akistatą su mirtimi, kuri šį kartą bu­vo paskutinė. Nepaisant netikslios nusileidimo vietos ir prarasto konteinerio, operacija iš esmės prasidė­jo sėkmingai – MGB partizanų desan­to, regis, nepastebėjo. Apie tai tik metų pabaigoje informuos iš Vaka­rų grįžęs MGB agentas J.Vizbaras-Arūnas. Saugumiečiai pradeda,Skirmanto medžioklę: masiškai verbuo­ja agentus, suiminėja galimus ryšininkus. Tačiau didžiausia sėkmė jiems nusišypso kai aptinka Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko – Saidoko slėptuvę su dokumentais. Juose buvo viskas: desantininkų pa­vardės, slapyvardžiai, nusileidimo data ir vieta.

  Tuomet jis dar nenujautė, kad gyveni­mas Vilniuje bus kur kas pavojingesnis nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų.

  MGB susiaurina paiešką Taura­gės miškuose ir aptinka ten J.Luk­šos grupės pamestą konteinerį su dviem radijo stotimis ir kitais daik­tais. MGB skubiai parengia Skir­manto ir jo bendražygių paieškos planą. Šimtai kareivių šukuoja ne tik Tauro, bet ir kaimyninės Dainavos partizanų apygardų teritorijas. MGB karininkai ir smogikai skuba vykdy­ti įsakymą: “Visais būdais ir visomis priemonėmis prasiveržti prie Skir­manto ir jį likviduoti.”

  Žinodami, kad J.Lukša laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, saugumiečiai suplanuoja ypač slap­tą operaciją “Legendinis desantas”. Apsimetę ką tik nusileidusiais par­tizanais, MGB agentai smogikai, apsirengę parašiutininkų striukėmis iš pamestojo krovinio, ima ieškoti kontaktų su J.Lukša. Tačiau Skir­mantas, žinodamas, kad dokumen­tai, šifrai ir medžiaga, įrodanti jo grįžimą, pateko į MGB rankas ir kad jo neabejotinai ieško, buvo itin atsar­gus.

  

  Ir kai gegužės 9 dieną MGB agentė perdavė pirmąjį laišką, kuria­me buvo prašoma susitikti su J.Luk­ša, atsakymas buvo toks: “Kas laimė­jo pingpongo varžybas 1950 metais; kokie prizai buvo įteikti laimėtojui; kokia Herberto namų šeimininkės pavardė?” Į šiuos klausimus galėjo at­sakyti tik tas, kas kartu su J.Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Ope­racija “Legendinis desantas” atsidū­rė ant žlugimo ribos, tačiau įvykių scenarijų pakeitė pasirodęs naujas veikėjas – Jonas Kukauskas-Dzykis, visiškai netikėtai patekęs į J.Būtėno vadovaujamą antrąją desanto grupę. Iš tikrųjų su J.Būtėnu į Lietuvą turė­jo skristi karininkas J.Kupstas-Ursus, tačiau dar prieš skrydį jis moto­ciklo avarijoje susilaužė koją. Prieš pat lėktuvui pakylant, J.Kukauskas ištars lemtingus žodžius: “Jeigu ma­ne pagaus, pasakysiu viską” J.Ku­kauskas paklius į saugumiečių nagus gegužės 20 dieną. Iš aptiktame bun­keryje buvusių partizanų jis vienin­telis bus paimtas gyvas. Pasak MGB dokumentų, Dzykis ne tik paskubė­jo pasiduoti pats, bet ir iki smulkme­nų papasakojo apie desantininkų parengimą ir pasišovė padėti sugau­ti J.Lukšą.

  Gavęs žinią apie antrojo desan­to atvykimą J.Lukša tikėjosi per J.Kukausko atgabentą siųstuvą išsikviesti lėktuvą ir išvykti tęsti veiklos emigracijoje. Po kelių mėnesių su­sirašinėjimo ir pasimatymo su išda­viku Mauručių geležinkelio stotyje, rugsėjo 4-osios vakarą Skirmantas atvyksta į ryšininko sodybą. Ten J.Lukšos laukia MGB smogikas Ait­varas, turintis palydėti jį į susitikimą su J.Kukausku, kur jo ir jį lydinčių kovotojų laukė pasala.

  “Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti – tada žūsi­me” – tokie buvo paskutiniai J.Luk­šos atsisveikinimo žodžiai. Pasikabi­nęs ant krūtinės dvi paruoštas gra­natas, jis žengė į pražūtį. Pačios J.Lukšos žūties aplinkybės prisime­namos įvairiai. Sutariama tik dėl vieno – susišaudymas prasidėjo tuo­met, kai išsigandęs J.Kukauskas ne­atsakė į iš anksto sutartą slaptažo­dį ir kai gelbėdamas padėtį kažką ne­aiškiai sumurmėjo vienas iš saugu­miečių. Viena iš versijų sako, kad tą pačią akimirką automato seriją bal­so kryptimi paleido Skirmantas, ta­čiau jį patį čia pat pakirto saugumie­čio kulka. Greičiausiai netgi atsitik­tinė, nes prisitaikyti aklinoje tamso­je buvo neįmanoma.

  J.Lukšos kūnas buvo atvežtas į Kauno MGB kieme esantį sandėlį. Ne taip seniai atskleidus Vilniaus Tus­kulėnų parko paslaptį paaiškėjo, kur buvo laidojami Vilniaus KGB rūsiuose sušaudyti ir nukankinti žmonės. Kur savo aukas laidojo Kau­no budeliai, niekas nežino iki šiol. Belieka tikėtis, kad kada nors bus ap­tiktas ir žymaus Lietuvos partizano J.Lukšos kapas.

  5 Komentarai

5 Atsiliepimai “Juozas Lukša Daumantas – Paskutinis mūšis”

1. 

   Sigita to Peter April 23rd, 2010

   Neskaityk vien istoriniu apybraizu ir memuaru, kaip zinia kiekvienas zmogus nori savaip nupiesti istorija. Tik perskaites daug knygu, kurias parase objektyvus istorikai apie viena ir ta pati ivyki galesi sakyti, jog Smetonos zmona NKVDiste ar kitokias nesamones spangti. P.S. Partizanu susirinkimas turejo vykti Lietuvoje, nes is uzsienio visam partizaniniam pasipriesinimui nepavadovausi.

2. 

   Darb June 30th, 2010

   Kiek as suprantu,beveik visi partizanai zuvo nesibaigianciu isdavysciu rezultate. Tad ta partizanu vadu konferencija 1949m. atrodo kaip kvailumo virsune. Juk visi jie galejo buti supakuoti optum is karto…Partizanu centras turejo buti ne Lietuvoje, o Vakaruose,bet,deja, tai buvo neimanoma, nes dipuku vadukams rupejo ne partizanai, o tarpusavio rietenos. Ypatingai daug zalos padare Lozoraitis atsisakydamas sudaryti egziline vyriausybe su VLIKo lyderiu Krupaviciumi, nes pastarasis buvo gojus…Toks pat buvo ir Lozoraicio asmeninis gyvenimas. Jo nesantuokinis sunus Stasys Lozoraitis buvo gimes nuo Prano Aseviciaus zmonos Vaisnytes ( du Vaisnytes giminaiciai Vaisniai zuvo Kalniskes musyje). Prano brolis pulkininkas Jonas Acus-Acukas(Asevicius) atsisake pripazinti Jona Acas savo sunumi,nes Lozoraitis santykiavo ir su jo zmona.Tad gaunasi,kad Lozoraitis buvo ne politinis, o lytinis gigantas…Teko skaityti paskutinio Smetoninio zemes ukio ministro atsiminimu knyga, kurioje jis apraso Smetonines klikos menkystes.Dar teko skaityti, kad Smetonos zyde zmona buvo NKVD agente. Tad nieko nuostabaus, kad Smetonos svainis pulkininkas Chodakauskas isdavinejo partizanus. Koks milziniskas skirtumas tarp Lietuvos ir Suomijos 1939m. politiku!
   +1

3. 

   virgilijus sumskis May 17th, 2011

   taip,sutinku,tas pats skirtumas tarp Lietuvos ir Suomijos,ir netik Suomijos,tebera ir dabar.bet vistik,kada nors kas nors turi pradeti viska atitaisyti ir padaryti viska teisingai,kad galetumem didziuotis ne tik zuvusiais partizanais,bet ir laimingu,sociu gyvenimu,noretusi jau dabar.

4. 

   holokaustas September 23rd, 2011

   Ar čia tas pats juozas lukša, kuris siautėjo lietūkio garaže?

5. 

   Rainys September 25th, 2012

   Ne- ne tas pats, nes jo ten ir nebuvo nežiūtint į tai ką teigia nekurie žydai ir jų nupirkti “holokaustikai”, o štai tu, tai tikrai tas kuris siautėjo Rainiuose.

Komentuok