-
Raišupio didvyriai
Brėško, kai vis labiau nuovargiu stingo šešių partizanų lėtinami žingsniai Raišupio apylinkėse. Vis ryškiau ir ryškiau šeši siluetai išsiskyrė švintančiam horizonte. Partizanai Liūtas, Jovaras, Klevas, Robinzonas, Lakūnas ir Turklys sustojo, susigūžė krūvon ir, tyliai šnabždėdamiesi, svarstė padėtį. Per rūpesčių sujauktus veidus tekėjo sūrus prakaitas, kario mundiruotėmis apsunkintas nugaras varstė diegliai, prakaito ir rasos sudrėkinti garavo įkaitę batai…
Trečia diena, kai jie buvo bolševikų gainiojami iš vietos į vietą. Trečia diena, kai šiose apylinkėse švaistėsi Maskvos budeliai, vykdydami gyventojų trėmimą į Sibirą. Trečia diena, kai jie skubėjo nuo vienos sodybos prie kitos, pranešdami žinią, visus šiurpu sukaustančią, kad tos šeimos paskirtos tragiško likimo kelionei… Visi drebėdami galvotrūkčiais vertėsi iš šiltų patalų, priglaudusių po sunkių vasaros darbų geliančius sąnarius, ir pusnuogiai skubėjo slėptis laukuose, krūmuose, ar miškuose. Ir mažus ir senius kaustė šalčio ir baimės šiurpuliai.
Visur dūzgė mašinos, įbaugindamos kiekvieną pirkią ištrėmimu, vis labiau ir labiau versdamos besislepiančius giltinės, prie mirčiai skiriamų ūkininkų sodybų.
Bolševikų gaujos, pakeliui palikę mašinas, iki dantų ginkluoti, dar gerokai prieš švintant selino, kaip giltinės, prie mirčiai skiriamų ūkininkų sodybų. Jose rusus sutikdavo dūkstą patvartėse šunes, nes šeimininkai, dažniausiai partizanų jau įspėti, sodybas buvo apleidę. Kiekvienas norėjo kuo ilgiau išsilaikyti savo tėvų žemėje, kiekvieną baugino bedalis likimas Rusijos gilumoj, marinąs badu ir tėvynės ilgesiu.
Šiandieninis rūpestis, slegiąs partizanus, nublankino kasdieninius vargus. Kur galas tautos kančioms; kur pasuks šiandien tremiamųjų likimas; kur jie pagaliau suras užuovėją, jei vėl šimtai sodybų riogso be šeimininkų… ?
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai nutarė susimesti į kairėje dunksančią sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie jų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.Visi partizanai turėjo gerus ginklus ir buvo patys geriausi šauliai visoje Tauro apygardoje. Nors ir iš to papras to šautuvo miške zuikiui, jų aptiktam, jau nepavykdavo gyvam pasprukti. Žinoma, jų rankos buvo daug daugiau išskynusios bolševikų, negu zuikių, ši kartą jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus vyrų ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Apie antrą valandą po pietų nervų įtempimas baigėsi. Prasidėjo puolimas. Bolševikai, kaip vorai, roplojo grandimis artyn sodybos, graižydami ją kulkosvaidžių ir automatinių šautuvų ugnimi, ypač tvartą, kuris buvo ugnies centre. Partizanai gynėsi didvyriškai, taiklia ugnimi retindami riaumojančias, vis artėjančias bolševikų gretas. Iš tos sodybos pusės, kurią iš tvarto nuo partizanų dengė kiti trobesiai, bolševikams pavyko priartėti. Antrą kautynių valandą jau geso partizanų ugnies stiprumas: vieni buvo kritę, kiti sužeisti, o likusieji jau baigė šaudmenis. Bolševikai jau galėjo pasiekti tvartą granatomis. Paskutiniais šaudmenimis gyviesiems partizanams pavyko išmušti iš kiemo bolševikus ir, išsilaužus iš tvarto, nuimti nuo arčiausiai esančių bolševikų lavonų ginklų ir šaudmenų. Su priešo ginklais kova ėjo toliau. Tačiau sodybą pasiekė kita bolševikų trupė. Vėl susigrupavę po kelis, granatomis puolė tvartą, rankose laikydami paruoštas granatas. Kurį partizanai nukaudavo, tas virsdavo paleisdamas granatų plunksnas, kurios net ir draugus užmušdavo. Kautynės nutilo, kai įsiveržus rusams į tvartą, sužeistas paskutinis dar gyvas partizanas Jovaras iš pistaleto nušovė jį benuduriantį rusą. Su šiuo Jovaro šūviu buvo nukautas 67-tas bolševikas. Jų tarpe keli karininkai su Prienų apskrities MGB viršininku. Tokia kaina bolševikams atsiėjo šešių partizanų Bastilijos paėmimas.
Liepos 30-tos dienos vakare Liūto, Jovaro, Lakūno, Klevo, Robinzono ir Turklio kraujas buvo taškomas Sasnavos miestelyje, palikdamas lietuvių tautos kartų kartoms pasiaukojimo ir karžygiškumo pavyzdį, o partizanų parodytą meilę laisvei ir tėvų žemei išsivežė tą dieną tremiami broliai į Sibirą. Liudininkai, stebėję kritusių didvyriškumą, su ašaromis prisiekė tęsti mūsų laisvės kovą. Daugiau skaitykite čia.